Pagrindinis
Tikriausiai kiekvienas vairuotojas yra girdėjęs, kaip „reikia“ rūpintis padangomis: vienas tvirtina, kad svarbiausia protektorius, kitas – kad viską lemia plotis, trečias žino, jog be aukšto slėgio padanga neva „nesilaiko ant kelio“. Atrodo, kad šia tema patarimų apstu, tačiau jie ne visada pagrįsti realybe. Žmonės mėgsta paprastus atsakymus, bet padangų sukibimas toks nėra – jį lemia ištisa fizikinių ir technologinių detalių grandinė.
Kur pirkti padangas?
Padangų parduotuvė www.pirkitpadangas.lt
Padangos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir visoje Lietuvoje.
Padangos internetu už gerą kainą.
Užsisakykite jau dabar! +370 689 777 44 , info@pirkitpadangas.lt
Kad būtų aiškiau, panagrinėkime kelis populiariausius mitus, kuriuos tikrai esate girdėję.
Iš pirmo žvilgsnio tai skamba visai logiškai. Bet čia ir slypi problema – protektoriaus gylis išties labai svarbus, tačiau ne visada. Kai kelias šlapias ar apsnigtas, gilūs grioveliai tikrai padeda. Vanduo ir sniegas turi būti išstumti, kitaip padanga plauks.
Bet važiuojant sausomis sąlygomis situacija visiškai kitokia. Čia padanga su mažiau agresyviu raštu dažnai „kimba“ geriau, nes didesnis jos paviršius tiesiogiai liečiasi su danga. Sportinės padangos tą iliustruoja puikiai – jos beveik lygios, ir tai daroma ne dėl grožio. Sausu keliu kontaktinis plotas svarbesnis nei grioveliai.
Platumas dažnam atrodo kaip galios ir sukibimo simbolis. Tiesa, platesnė padanga ant sausos dangos tikrai gali dirbti puikiai. Tačiau yra daug „bet“. Esant stipriam lietui, platesnė padanga greičiau pradeda plaukti, nes jai reikia išstumti daugiau vandens. Žiemą plačios padangos taip pat ne visada geriausias pasirinkimas – jos neįsispaudžia į sniego sluoksnį taip gerai, kaip siauresnės.
Be to, per plati padanga gali tiesiog netikti konkrečiam automobiliui: pakinta vairavimo pojūtis, padidėja pasipriešinimas riedėjimui, o degalų sąnaudos auga greičiau, nei norėtųsi. Todėl plotis nėra tikslas pats savaime – tai tik viena iš savybių, kuri turi derėti su kitomis.
Viena iš nuolat pasikartojančių klaidų – tikėti, kad padidintas slėgis kažkaip pagerins važiavimą. Taip nėra. Per didelis slėgis padangą išgaubia ir sumažina plotą, kuris liečiasi su keliu. Atrodo tvirčiau, bet laikosi prasčiau.
Per mažas slėgis irgi ne išeitis. Tada padanga tampa „minkšta“, automobilis reaguoja vangiau, posūkiuose labiau „plevena“.
Veikia tik vienas variantas: slėgis, kuris nurodytas konkrečiam automobiliui. Ne daugiau ir ne mažiau.
Nauja padanga – žinoma, gerai. Bet jos paviršius pirmus kelis šimtus kilometrų dar būna padengtas gamybiniu sluoksniu. Jis nespėja nusidėvėti iškart, todėl pirmosiomis dienomis sukibimas gali būti net prastesnis nei su jau šiek tiek važinėta padanga.
Dėl to po montavimo verta kuriam laikui „nusiimti koją nuo pedalo“ ir važiuoti šiek tiek ramiau.
Šis mitas turbūt vienas pavojingiausių. Minkšta guma tikrai gerai veikia šaltyje – todėl ir reikalinga žieminėms padangoms. Tačiau vasarą, esant aukštai temperatūrai, ji tampa per minkšta. Padanga įkaista, praranda formą, dėvisi greitai ir iš esmės nepristato saugumo.
Priešingai nei manoma, stabdymo kelias vasarą su žieminėmis padangomis būna nepalyginamai ilgesnis.
Modernios saugumo sistemos tikrai gelbsti, bet jos negali pakeisti fizikos. Jei padanga nesukimba, nei ABS, nei stabilumo kontrolė nebus pajėgi sukurti sukibimo „iš oro“. Elektronika gali tik suvaldyti slydimą, bet ne kompensuoti netinkamas arba nudėvėtas padangas.
Mitai apie sukibimą dažniausiai gimsta iš noro supaprastinti sudėtingą reiškinį. Tačiau realus padangų darbas priklauso nuo daugybės detalių: gumos mišinio, temperatūros, slėgio, protektoriaus formos, net pačio automobilio konstrukcijos. Vieno stebuklingo sprendimo nėra.
Geriausia, ką gali padaryti vairuotojas, – rinktis padangas pagal sezoną, laikytis rekomenduojamo slėgio, stebėti jų būklę ir suprasti, kad sukibimas – tai daugiau nei vienas išmatuojamas parametras.
Noriu gauti naujienas apie padangas
